Šis šokis angliškai vadinamas “Death dance”, prancūziškai “Danse Macabre”, vokiškai “Totentanz”. Tai alegorinis šokis vaizduojantis mirtį ir mirštančiuosius. Viduramžiais marui siautėjant Vakarų Europoje masinis žmonių mirštamumas paskatino mirties garbinimo apraiškas. Kultūriniame sluoksnyje giliai įsišaknijo maro epidemijos palikti pėdsakai: bažnyčiose mirties šokio atvaizdais buvo tapomos freskos, paveikslai. Šis mirties garbinimo kultas pasiekė net rytų Europos pakraščius.

Buvo tikima, kad prieš mirtį visi tampa lygūs. Valstiečiai ar karaliai, kūdikiai ar seniai yra mirties aukos, o mirtis besilinksmindama šoka mirštančiųjų tarpe. Buvo tikima, kad šokant mirties šokį iki ekstazės galima pagyti nuo maro. Šis tikėjimas kaimuose išliko iki pat XVII a. pab. ir dažnai bažnyčių kronikose buvo fiksuojamas. XV a. freskose ir paveiksluose yra likę užfiksuotas mirties šokis, o pati mirtis yra perteikiama giltinės su dalgiu pavidalu. Ikonografinėje medžiagoje galima įžvelgti šio šokio elementų: rankų ir kojų pozicijų, šuolių ir t.t.