Pradedant kalbėti apie Viduramžių šokio istoriją neatsietinai reikėtų aptarti ikikrikščionišką paveldą Europoje. Sinkretizmas, išlikę papročiai turėjo įtakos ir senovinių šokių raidai. Katalikų bažnyčia bandė išgauti senus papročius, o įsisenėję tradicijos nekito taip greitai kaip tikėjosi dvasininkai. Todėl neretai dvasininkai pamoksluose pabrėždavo, kad XV a. ikikrikščioniški apeiginiai šokiai vis dar būdavo valstiečių šokami pavasarį laukuose siekiant paskatinti derlių ir javų augimą.
Su ikikrikščioniška tradicija siejami senoviniai šokiai išliko iki šių dienų Pavyzdžiui, anglų tautinis šokis “Morris” yra siejamas su agrarine visuomene. Šis, iki-krikščioniškas šokis sietinas su anglų visuomenės buvusiomis tradicijomis ir papročiais. Jau XIII a. šis šokis buvo aprašytas, kad valstiečiai jį šokdavo siekdami paskatinti derlingumą. Vėliau, šis istorinis šokis tapo pasilinksminimų šokiu ir prarado savo pirminę funkciją.
“Morris” šokamas šokėjams apsikarsčius savo kūną barškučiais bei varpeliais. Dažniausiai jie yra segami ant kojų ir rankų. Šokėjai taip pat šokdami rankose laiko audinių skiautes ar juosteles. Šokio ritmika yra palaikoma daužant šokėjų rankose laikomus pagalius. Manoma, kad garsą sukeliantys šokio atributai atbaidydavo piktąsias dvasias bei pabudindavo iš žiemos miego bundančią žemę.
Bohemijos gyventojas Leo von Rožmitalis 1466 metais keliaudamas po Breską aprašė Breskoje matytą įvykį, kuris puikiai iliustruoja ikikrikščioniškos ir katalikiškos kultūros persipynimą. Būdamas Breskoje jis pamatė didžiulę minią žmonių susirinkusią ant kalno iš aplinkinių kaimų. Šią dieną buvo paprotys šokti ant kalno nuo aušros iki sutemų. Jie buvo priversti šokti, nes šią bausmę jiems “paskyrė” Dievas, nes kažkada ant kalno šokėjai nepagarbino laiku nešamo Kristaus kūno (sakramento). Todėl buvo tikima, kad šokiu bus atpirktos padarytos nuodėmės.
Kitas keliautojas, XII a. Giraldo Kambrensis (Giraldus Cambrensis) aprašo kaime matytus vaizdus. Amžininkas rašo, kad “Galima išvysti vaikiną ar merginą bažnyčios kieme šokančius. Jie apeina aplink bažnyčia dainuodami, kai staiga krenta ant žemės apimti transo būsenos. Staiga pašoka ir vaizduoja darbus kuriuos jie atliko prieš keletą dienų iki šokio. Galima išvysti kaip vienas vaikinas imituoja žemės arimą. Jis “uždeda” ranką ant plūgo, o kitas vaizduoja galvijų varimą. Kitas tuo metu vaizduoja batsiuvį ar odžių palydėdami šiuos veiksmus daina. Atvesti į bažnyčią prie altoriaus su aukomis, jie staiga atsigauna ir būna kaip buvę.”
Viduramžiais valstiečių tarpe šokis nereiškė vien tik pasilinksminimo, jis taip pat galėjo simbolizuoti dvasinius ikikrikščioniškus ritualus. Riba tarp bažnyčios ir ikikrikščioniškų apeigų dar nebuvo taip griežtai nubrėžta ir dvasiniai ritualai būdavo perkeliami iš vienos šventos vietos į kitą. T.y. nuo švento kalno ar šventos vietos į bažnyčią.
Senoviniai šokiai buvo šokami šventoriuje ir bažnyčioje.
Yra žinoma, kad bažnyčiose ar šventoriuje iki pat XVI a. buvo šokama. Šokiu būdavo atliekamos ne tik ikikrikščioniškos apeigos, tačiau šokiu taip pat būdavo garbinamas Dievas ir kiti šventieji. Rašytinėje ir ikonografinėje medžiagoje yra išlikę duomenų apie vienuolynuose ir bažnyčiose Dievo garbinimui šokamus šokius. Tačiau ne tik šokiu būdavo garbinamas Dievas, bet misterijų metu, kada bažnyčioje būdavo vaidinamos biblijinės scenos, būdavo atliekami šokiai, kurie galėjo vaizduoti ne tik šventuosius, tačiau ir demonus. Iki šių dienų yra išlikęs istorinis šokis pavadinimu “Stella Splenders”, kuris yra atkurtas istorinio kolektyvo Saltus Gladii.
Šis aprašas puikiai iliustruoja šokio rituališkumą, kuris yra perkeliamas iš buvusios šventos vietos į naująją. Apnašavimas bažnyčioje šokant ritualinius šokius buvo labai dažnas reiškinys vakarų Europoje. Šis reiškinys laiko eigoje kito ir mokslininkai mano, kad tam tikri šokiai prarado savo pirminę dvasinio ritualo funkciją ir pereina į pasilinksminimų sferą.